Kartais šneka ruduo – aš su juo  jau seniai nekalbėjau,
Mūsų mažas suoliukas susmego naktinėj dulksnoj,
Lapai krenta aplipę numirusiom ryto idėjom
Arba tykiai pavirsta beviltiškom mano eilėm.

Man vis noris pajusti kartoką gudobėlių skonį
Ir pažert jas lyg kruopas iš savo šerpėtojo delno,
Bet susenę medeliai neturi prisirpusių uogų.
Tiktai buvusį laiką iš gelstančio rudenio renka.

Gal prakalbinsiu vėją bei parko spalvom apsidengus
Eisiu lapų takeliais prapuolusio suolo ieškoti
Ir pajusti svaiginantį šiugždančio rudenio transą –
Ten tave pamatyti ant liūdinčio upėje luoto.