Tos didžiosios akys ištįsta ir vartos,
Tėtušiui užklupus prie lūžtančių vartų.
Virš tyro šaltinio dvi ašaros sukas,
Pasisupa baugščiai blakstienų galiukuos
Ir tyliai nurieda per murziną skruostą.
Su žemėm sumišusios staigiai pajuosta.
Mama apkabina pravirkusį vaiką,
Auselėn šnabždėdama: laužyt nereikia.
O šis vėl laimingas drugiu nuplasnoja
Per vyšniomis kvepiantį vasaros sodą.