Kalbėk, naktie! – Tyloj aštresnis žodis.
Iš apsnūdimo žadink man krūtinę,
Net jei beviltiška atrodys, –
Viltis juk miršta – paskutinė.

Dangus pražilo sniego debesim,
Pūga artėja lyg laukinis geismas.
Jaučiu kaip niekada arti esi, –
Vien nuo minties raudoniu lūpos kaista.

Jau nenuplaut to jausmo lietumi,
Neužgesint jo snaigių šaltu rūbu
Nes dilgčioja krūtinėj ugnimi
Ir širdį jos vainiklapiai apsupo.