Kelia medžiai šakas
Vis aukštyn, vis į viršų,
Kas žinos, besupras,
Kodėl žemę pamiršo?

Skrenda lapai nuo jų
Kur Nevėžis, į klonį,
Rudeninių spalvų -
Vos paraudę, geltoni.

Kaip paukštelių mažų
Jų kelionė trumpa -
Po gruoblėtu medžiu
Nusileidžia greta.

Kur žaliavo žolė –
Kilimai ištiesti,
Patikėt negali -
Tokie švelnūs, šilti.

Gal jais vaikščios, braidys
Greitos kojos vaikų,
O gal būt ilgesys
Metų vėl netektų?

Senos tuopos, klevai
Ir raudona pilis...
Nėr ko skųstis, gerai -
Toks rudens spindesys.