Dar vakar vadinau tave karalium. –
Kiek himnų meilei skyrei nuostabių!
Dabar nuo nemigos veidai išbalę,
Juodi žaibai iš mėlynų akių.

Ak, mūza! Ji – išpuikusi dievaitė,
Kiekvieną žodį renkasi pati,
Juodas raides prie balto lapo smaigsto                    
Ir linki įkvėpimo ateity.

Vėl jai neįtikai... Šįkart bodėjos
Žodžiu, kuris be galo tau brangus,
Ir suvokei esi jai... tik guodėjas...
Ji – intrigantė – pardavė jausmus.                      

Bet visgi mūzos dar myriop nesmerk,
Geriau jai saulės spindulių paberk.