nežinau kam privalau padėkoti
kad egzistencinio nerimo bangos prikalė kūną
prie likimo uolos grifų puotai

kad krūtinę išdraskė
širdį išėdė
pilną didžiulės kaltės

taip yra kaip negali nebūti
paslydus ant gležnos banano žievės
lašas vilties beširdiškam kūnui

tiek daugtaškių nė viena širdis neaprėps