Aš kas dieną skęstu tavo žodžių tuščiuos kevaluos,
O svarmuo po kaklu - bendraties, mūsų laimės viltis.
Apdrabstyta melu juk turėčiau išmokti meluot
Ir nesukti galvos, ar apkaltinti buvo kalti.
Argi būna tylu, jeigu sieloje - barnių aidai,
Jei ant krumplių šašai nuo beldimo į durų staktas?
Vos prieit pabandau, prieš pat nosį duris uždarai,
Tartum niekas esu ir tik tu tartum būtum kažkas.
Iki šiol nebuvau vargšė įnamė savo namuos -
Su tauriu valdovu kažkada karaliją valdžiau.
Paliesti netekties mes turėtume viens kitą guost,
Tvarstyt, gydyt žaizdas, o ne džiūgaut, kad skauda labiau.
Kam galiu priekaištaut, jeigu gėriau tave kaip nuodus -
Staigiai, vienu mauku - ar už mirtį kas būna baisiau?
Kas iš to? Mus agonija purto abu.
Tu dar gyvas esi? Aš, brangusis, jau vakar miriau.