-2-

Šį išskirtinį laiką tarp dienos – nakties,
Švente pavadinau, rudens gyvybę naują.
Jai žolės lenkiasi, tik vėjas jas išties,
Palinkusias per liemenį, šiurkščioj jo saujoj.

Miglotas rytas laukia saulės spindulių
Ir tiesias, bėga kelias, spalvomis dabintas.
Margus lapus laikau aš rankoj ir tyliu,
Miglotą, baikštų savo ilgesį surinkus.

Klausausi krentančios nuo medžių darganos,
Taip ilgesingai liūdi nuogut nuogos šakos.
Įsižaidė jausmais, jau vėjas nesustos –
Lengvu šiurenimu nuo lapų drėgmę laka.

Tiktai prisirpęs klyksmas ardo jaukią tylą
Ir baltas virpesys aukštyn, aukštyn vis kyla.