Be nuometo, tik rūko skraiste apsigobus,
Voratinklių nunertu rūbu iš aušros spalvų,
Lėtais žingsneliais Bobų vasara artėja
Altoriaus link, vienatvėje nukaldintų širdžių.
Suspaudus ranką Rudeniui – vieninteliam,
Laiminga glaustosi dar būdama kartu.
Ir šypsena dosnia pasidalina,
Nuspalvindama auksu ir aistra klevus.
Šermukšnio uogoj bučinį palieka,
Tuoktuvių valsą šoka, liesdama lapus.
Jurginų puokštės, astrų margos galvos
Pasilenkia, lytėdamos jos apdaro kraštus...
Ach, palūkėk truputį, neišvyk taip spėriai,
Medaus kelionėn išsinešdama žiedus.