Kai vario spalvos nuo šakų byrėjo,
Suradom tai, ko rast nesitikėjom -
Čia vėl prisiminimai sielon trupa.

Kada man palenkei šermukšnio šaką,
Jutau - širdis neberitmingai plaka -
Drovėjaus tavo gundančio artumo.

O taip gerai, jog nieko nebeklausei!
Užpildė pokalbį vien ramios pauzės,
Nes akys jau atsakymą žinojo.