Ką šnara meldai, man nebesuprasti,
Ko prašo laukų vėjo, aš nebežinau.
Gal jiems atnešt žvaigždėm nusėtą naktį,
Kad bangos mariose nurimtų pagaliau?

Galbūt pavargo liemeniu linguoti,
Visiems linkėti – likite sveiki!
Patiems gelmėj žiemos dienas skaičiuoti,
Kol vėl atgimt bus saulės pašaukti.

Pakrančių meldai – lieknųjų nendrių broliai,
Sargybiniai karščiausių paslapčių,
Kai mėnuo kelią dosniai joms nuklojo,
Rugpjūčio danguje nuskintu sidabru.

Prisėsiu dar ir aš, juk taip klausytis gera
Šnarėjimo švelnaus kaip vakaro maldos,
Kada ramus vanduo bučiuoja kranto žemę,
O žemė siunčia marioms savo žalumos.