Tingiai alpstanti žvakės moteris
Plačiabrylėm blakstienom moja,
Neįveikiamas tavo nuotolis,
Kelio kuždesio pilnos kojos.

Pilnos rankos tavęs, vienatinio,
Tik nerūstauk į kiaurą sutemą,
Buvom švelnūs, kol dygūs tapom,
Iš viens kito kol neprabudom.

Ir neklausėm, tik dangų skėlėm,
Randas švietė, kapojom sutemas,
Iš gyvųjų pernakt prisikėlėm,
Tik nerūstauk. Pražydo putinas.