Išsinešiu Tave į sapną belaikį,
Pakelėje šešėliu nutiškęs,
Išsinešiu ant rankų kaip svaigulio naktį,
Liepsnojančią į purpurą ryškų.

Duris į vos brėkštantį rytą pravėriau,
Basa, vienais naktinukais suklyksi ant slenksčio
Ir kuždėsi, rankas ant kaklo sunėrus:
Mes ištversim, girdi, mes neverksim.

Suvirpėsim nuo lapkričio pliūpsnio,
Nuo minties netikėtos parklupsim.
Į akimirką šią Tu negrįši.
Tavyje lig mirties aš paliksiu.

Byra šerkšnas lyg nuometas vyšnių.
Skaudų šauksmą per plikšalą rita:
Į akimirką šią aš negrįšiu.
Manyje lig mirties  Tu paliksi.

Įtikėję į aukštumą kurčią,
Ant slenksčio prarasime viską.
Į akimirką šią mes negrįšime.
Nepalikę joje, mes išnyksime.