Net širdį spaudžia
tas gerumas,
kuriuo alsuoja iškeliaujanti diena.
Nutolsta giesmės
praskrendančių paukščių,
tyla atsiremia į mano delnus,
gaivi lyg vasarą
ir šiluma alsuojanti žolė
dar glosto pėdas
po dienos kelių...
Ir sėdžiu sau viena
šalia savos ramybės,
ir mintys tiktai šviesios
lanko mano būtį...

Rugsėjo šiltas sparnas galvą glosto,
maži džiaugsmai užvaldo mano laiką.
Supu glėby akimirką lyg vaiką -
tegul sustoja tyloje
su manimi
sekmadienį
pabūti.