Rudeniniu saulėlydžiu ertmė prisipildo,
Išragauti jausmai tyliai plazda kažkur.
Bėga takas į tolį ir mane vėl sušildo
Užsitęsus kelionė į namus, bet svetur.

Juk žinau, manęs lauki ir per temstantį langą,
Įsiūbavęs mintis, jas paleidi dangun.
Aš prie ežero gaudau atskubėjusią bangą,
Kaip bedalį saulėlydį įsileidžiu vidun.

Svertu juokiasi žodžiai vėl užkliuvę už tako
Ir šešėliais vėl glaudžias atėjęs ruduo.
Nuogi medžiai, tik medžiai man tylėdami šneka
lyg gyvenimo mano neatskirtas dalmuo.