Bėgo nubėgo vasarėlės dienos.
Seniai nužydėjo pievose purienos.
Ir vasara – lyg sapnų kambarys –
išeina pro dar žydinčias duris.

  Ruduo dažnai lieja ašaras,
  ir vėjas vis plėšo lapus.
  O klevas – tarsi fakelas.
  Greit jie visi paraudę bus.

Saulė spindulių jau šykšti.
Vis dažniau apniukęs dangus.
Ir gervės ruošiasi išvykti...
Kaskart širdy liūdniau vis bus.
  
  Dar menasi vasaros pasaka,
  kai pievose stebėjom drugius.
  Dabar ruduo lieja ašaras –
  drasko širdį perpus...