Kai Labanoro padangę
Suplėšė gaisras nuožmus,
Nubraukę ašarą sprangią
Statėm Dievo namus.

Maldos šventoriuj suspaustos,
Dvasia ir paguoda čia,
Jei šis kalnelis negaustų,
Liktų širdis tuščia.

Šimtmečiai žadino ryžtą
Dosnių ir darbščių žmonių.
Vienybė kaskart sugrįžta
Siekiant tikslų kilnių.

Vėlei bažnyčia medinė
Gyva, sakrali, rimta.
Per šventą Labanorinę
Gėrį skleist įmelsta.

Puoškis ir šviesk, nemarioji,
Atgimus aukų dėka.
Ačiū! Virpėt nenustoja
Bočių žemės trauka.