Liepa sodo gale
Šakom išlaipiotą
Vaikystę jauką saugo.

Po jos stora suskilusia žieve
Jaunystėj paslėptas
Skardžiausias aidas.

Kas metai aplankau vis ją,
Kai bičių spiečiuose
Paskęsta alsiai,

Ir įkopiu arčiau dangaus,
Kad kaimą išretėjusį
Sava akim apžvelgčiau.

Nešuos krepšelį,
Medumi pakvipusį,
It trupinius skambių dienų...

Bet vėtra siautulinga
Prašniokštė, ir žaibas
Liepą perskėlė perpus...

Dabar nuo nebūties
Rytais blankiais
Žiedynų arbata ginuos.

Vilkininkai
2011-07-09