Jei ir nėra žiedų, neliūdi sodo rožė,
Pražysta rasomis anksti ryte,
Smulkiais lašeliais, rodos, saulė grožis,
Nušviečia juos vaivorykšte ryškia.

- Aš dar žydėsiu, šnabžda žalias krūmas,
Gal būt rugsėjy, spalio vidury,
Kai pamatys šiaurys raudonąją karūną,
Tada sustingsiu šarmota, išdidi.

Tikiu. Aš ja tikiu, juk rožės nemeluoja,
Priglausčiau prie savęs, jei būtų be spyglių.
Stiebą iškėlusi, taip vienišai linguoja -
Tokia ji man graži ir be skaisčių žiedų .

Ak, rože rože! Viltis tikrai daug gali,
Žydėsi dar, juk rožė tu esi,
Tiktai išsaugok žaliuojantį stiebelį
Rudens audroj, tamsioj nakty.