Graudulingai pražydo širdies rožė,
Purpuriniais žiedlapiais nulašėjo į rudenį.
Ne tą, kuris derliaus aruodus prikrauna,
Tik į tą, kuris metams rikiuojant, senka.
Sopulingai spygliai kojas supančiojo,
Ne taip, kaip žirgus sutramdyt, pančioja.
Tik, kad nuodėmė klyskeliais nenuvestų,
Nuogą žaizdą atvėrė nuopoliui.
Ne tam, kuris amžiams prapuldina,
Bet tam, kuris žadina prisikėlimui...