Virš užmiegančio miesto nusidriekė kelias,
Pilkais dūmais pakilo ir nubėgo tolyn.
Mano mintys bekvapės, vėl širdį taip gelia,
Negaliu aš kalbėti savyje su tavim.

Kertas mintys, kaip gatvės, apnuogintos mano.
Nepajėgsi suprasti. Nežinai net tarmės.
Vėl naktinis dangus tamsius debesis gano.
Po tavim mano žodžiai dar giliau nugarmės.

Sueižėjęs laikas vėl pakampėmis mėtos,
Atsiradusią tylą siurbia mūsų delnai.
Ieškau žodžių savų, nerandu aš jiems vietos.
Ir kaip tylą nutraukti? Nežinau... Nežinai?