No Future ištrauka iš pavasario

(pavasaris)

Iš pradžių tai tik fantazijos - kas būtų, jei nueičiau tuo adresu? Ką ten rasčiau, kas atidarytų man duris? Pats Elijasas? Jo tėvai? O gal visiškai svetimi žmonės, nieko apie jį nežinantys? Taip galėtų būti, jei adresas paimtas iš telefonų knygos. Dar gali būti, kad adresas išgalvotas. Tokiu atveju rasčiau gatvę, bet nebūtų namo, arba rasčiau namą, kuriame nėra to buto.
Fantazijos užtrunka ilgai. Kiekvieną kartą klube aš tikiuosi, kad jis pasirodys. Veltui. Skaičiuoju, kiek savaičių jis yra dingęs. Taip, jis ir anksčiau dingdavo, tai teikia vilties, bet nė vienas dingimas tiek nesitęsė.
Fantazijos virsta planais. Ką darysiu aš, ten nuėjęs? Štai, atnešiau kortelę. Kortelės atnešimas yra geras pretekstas apsilankymui, net jei ir adresas išgalvotas. Ne mano problemos, aš tik radau, tik atnešiau. O kas, jei atidarys pats Elijasas? Sakys, na, ko tau reikia, Toni, persekioji mane? Jeigu norėčiau su tavim susitikti, tai žinau, kur tave rasti. Jei neateinu, vadinasi - nenoriu. Tai ko tu nori iš manęs? Elijasas moka taip kalbėti ir dar baisiau, ir dar moka žiūrėti į tave, lyg būtum jam visiškai nepažįstamas. Bet kodėl turėtų? Juk mes nesusipykom. Paskutinis susitikimas buvo tikrai keistas. Dėl jo kilo daugybė minčių, ką pasakiau ne taip, ko galėjau paklausti, kaip galėjau reaguoti. Pamačiau Elijasą išsigandusį, neryžtingą - tokį, kokio nepažinojau. Tačiau tai buvo vienas iš labai retų kartų, kai jis buvo atviras su manimi, kai nesidangstė tomis frazėmis. Baisi mintis, gal aš neįvertinau jo atvirumo, jo pasitikėjimo, ir jis nusprendė nutraukti tokią draugystę. Tikri draugai juk supranta vienas kitą.

Duris atidaro Elijasas.
- Eee.. labas, Elijasai. Tu labai ilgai nesirodai klube, man tavęs trūksta.
- Oi, tik nepradėk!
Tai yra nuostabiausias atsakymas, koks tik galėtų būti, tai reiškia, jog draugas yra toks kaip visada. Industrialistas televizoriaus ekrane, dirbtinai kalbantis, dirbtinai besišypsantis, dirbtinai susiraukęs - ir visgi tai mažiau šiurpus variantas už tą bandymą atvirai pasišnekėti.
Tokia yra didžiausia mano svajonė šiuo metu.

O gal aš viską tik sapnavau? Ligoninėj per operacijas esu gavęs vaistų, nuo kurių sunku atskirti, kur sapnas, kur tikrovė. Bet plastikas mano rankoj yra tikras. Kortelė vis dar kelia siaubą. Kai žiūriu į ją, uždengiu tekstą, kad nepamatyčiau baisiojo žodžio. Žiūriu į Elijaso nuotrauką. Nėra abejonės, tai jis. Be kapišono, matosi trumpai kirpti plaukai. Jis nežiūri tiesiai, kaip paprastai žmonės nuotraukose, žiūri žemyn. Jis nenorėjo būti fotografuojamas? Arba aš įsivaizduoju, arba jo veide yra vos vos pastebima ir-jūs-man-nieko-nepadarysit išraiška.

Duris atidaro Elijasas.
- Labas, Elijasai. Tavęs labai trūksta...
Elijaso veide po truputį ryškėja ir-jūs-man-nieko-nepadarysit išraiška, aš prarandu sugebėjimą pabaigti sakinį.
- Elijasai, čia aš, Tonis. Aš tavo draugas.
Ir jūs man nieko nepadarysit.
Na ką galima padaryti žmogui, kuris nenori?
Neįmanoma priversti norėti.
Toks būdas dar nėra išrastas.
Va, su nenorėjimu daug lengviau. Yra cheminių medžiagų, kuriomis norintį galima priversti nenorėti.
Bet niekas dar neišrado atvirkštinio varianto.
Tokia yra didžiausia mano baimė šiuo metu.

Aš sėdžiu priešais veidrodį. Praktikuojuosi ir-jūs-man-nieko-nepadarysit išraišką.
Tada išgirstu baisųjį žodį.
Jį sako Erikas, grįžęs pas mus porai dienų. Taip paskyrė Centre, kur jis gydomas nuo traumų, atsiradusių gyvenant su dviem išsigimusiais broliais ir neištikima mama.
Erikas greit išbėga į kiemą su savo reikalais, o aš jo nešaukiu pasitikslinti, ką jis turi omenyje.
Esu per didelis bailys tam.
F5c_wZ3_414e_X5