Nulipau iš pasostės, paliečiau kojomis žemę ir, o mielas žmogau, kaip sugėlė jausmus – net ir neįtariau, kad taip pasiilgau žemės. Seneka paėmė už parankės:      
   - Kas tau?
   - Tai kad nežinau. Vis dažniau savijautoje pajaučiu dalykų, kurie anksčiau nepasitaikydavo. Matyt, kaip upė, kuri į savo kelionės pabaiga irgi išplatėja. Net salomis apauga.
   Gabaliuką paėjus, atsigręžiau iš toliau žvilgterėti į karietą ir mudviejų su Įgaga akys susitiko:
   - Įgaga, o kas tau?
   Išslydau ir Lucijaus parankės ir sugrįžęs apsikabinau žirgo kaklą, bučiavau jo geras, kelionėse daug ko mačiusias akis. Žinojau, kad labai prireikus atsiminti, galima jose pamatyti, kaip Tada. Bet tik šįkart pamaniau, kad galbūt pagal tokią akyse įsigėrusių vaizdų atmintį, važiuoja karieta būtent taip, jog net neįmanoma suabejoti, kad gal būt ne kaip Tada.
   - Graudulys užpuolė?
   - Pasiilgau namų. Gimtųjų. Labai pasiilgau, Lucijau. Jau keli metai, kai per jų slenkstį kojos neperkėliau ir nėra priežasties – kodėl taip? Senatvė? Tas netikusio žmogaus savyje supratimas, kuomet nesinori tokiu pasirodyti? Ar dar kas, įskaitant ir ilgesį, kuris lyg išgrynina jausmus ir vis geriau supranti, kaip nemokėta gimtuosius gerbti ir mylėti. Va, su Įgaga pasižadam, kad neišsiskirsim iki...
   - Taip, taip, iki paskutinės vakarienės,- užbėgo į priekį pakalbėti Lucijus Seneka, - bet tai ne paskutinis  balius, Pranuci. Ir nužvelgdamas karietą:  
   - Nesakytum, kad didesnio grašio verta. Ar ir anoji panašiai atrodžiusi, kaip ši?
   - Kažkada buvau rašęs... Įgaga, kaip ten,- neva paklausiau jo, bet savo nuostabai išgirdau tekstą. Stebėtis nebuvo laiko, nors supratau, jog Vidiniui pavyko atkurti nutrūkusį transindukcijos ryšį. Neliko nieko daugiau daryti, o tik girdėti ir atkartoti, ką girdžiu smegenų žievėje.

KODĖL „RADIJO KARIETA“, o ne taip, kaip žmonėse įprasta? Karieta ir tiek..
  O! Kad sugebėčiau atsakyti, tuomet gal įvykiai būtų klostėsi kitaip. Iš tikrųjų- kodėl? Šis klausimas mane persekiojo ir baugino nuo Radijo karietos atsiradimo iki žlugimo. Net ir po to, kai jos neliko, kai po sunkios, užtrukusios ligos, pradedu atgauti prarastą atmintį, paprastai jaučiu aiškesnį ar miglotesnį poreikį suprasti jos pašaukimą ir suvokti nuostatas jos meistro, sugebėjusio į savo kūrinį įkelti stebuklą. Radijo karieta man buvo dvasinio pasaulio dalelytė, turėjusi kūrybos paslaptį. Iš išorės ji nebuvo išvaizdi ir žmonės ją apžiūrėdavo be pavydo, o dažnesnis jos net nepastebėdavo Tačiau tie, kas nors kartą į ją įlipdavo, tai sieloje aiktelėdavo: O Viešpatie, Viešpatie! Kokie gražūs tavo namai. Ir erdvės čia tiek, kiek reikia žmogaus dvasiai.
     Ir, beje, esu įsitikinęs, kad tie, kas Radijo karieta nekeliavo, joje nebuvo, nesilankė, tai nesugebės patikėti žodžiais, kuriuos man teksią apie ją kalbėti. Aš irgi kai pirmą  kartą sėdau į karietą, tikėjau tik tuo, ką mačiau iš išorės. Ir buvau nusiteikęs nuobodžiam ir kantriam gyvenimui, ketindamas iš tokios atsiprašant, nuskurdėlės - nususėlės pelnyti kasdienę duonelę. Tai viena iš didesnių mano nuodėmių - nesugebėjau dėkingai priimti tai, kas buvo iš Dangaus rankų. Ir dar didesnė nuodėmė, kad labai greitai pasijutau beesąs vienintelis Radijo karietos šeimininkas- lig caras, karalius. Girdi, jeigu Dievas davė man ją, tai tegu ir būna tik mano. Dabar apie tai  galvoju kaip apie dangaus bausmę ir bandau surinkti ankstesnius užrašus, ketinu parašyti naujų atsiminimų ir, sudėjus į knygą, pavadinti ją „Teisybės visi bijosi“, nors suprantu, kad, deja, taip nėra. Teisybės bijosi labai nedaug žmonių, tačiau rašant knygą, nori ar nenori, o be visokio kitokio savęs, neišvengi nebūti ir melagiu.

   - O kodėl dar ją reikėjo vadinti „Džene“, -išklausęs ir, matyt, supratęs, kodėl taip sklandžiai „kaip iš Šv. Rašto“ prakalbau, pasiteiravo Lucijus.
   - Taip mane pravardžiavo keli bendraklasiai. Neprigijo, kad taip visi, bet atkakliausiai dėl to stengėsi ,sakykim, mano krikšto tėvas Tadas Babinskas. Maniau, kad šitaip bent mintyse dažniau galėsiu pabūti kartu, kaip Tada.  
   - Neišdegė?
   - Retkarčiais. Ir dažniau blausiai, negu ryškiai,- pasakiau, o ir pačiam parūpo paklausti - kažin, kaip atrodanti atmintis po dviejų tūkstančių metų ir ar galima apie ją kažką dar kalbėti. Bet tuoj pat ryžtingai atmetęs tokią užgaidą: - Šunų nebijai, Lucijau?
   ... Ėjom, vaikščiojom, slankiojome, o Antano ir Domicelės Mankevičių sodybos neradome. Net ir 30 hektarų  žemės taip pat- ne. Dingo nelyg Kęstučio Lakicko gitara kartu su nežinia kur iš karietos pasostės erdvės išėjusia Aldona Vederaite. Ir vis dėlto prasminga, kai nors atmintyje užsilieka:

Kur sena bakūžė liko,
Kur dainas aš dainavau
Tėviškėlė išdraskyta,
Iš bakūžės – pelenai.

   Bet užsilieka ne tik dainos. Užsilieka, ot, kad ir Stasės Lakickienės - Mankevičiūtės skauduliu aptekę žodžiai: esą, miesčionys pardavė ir nomenklatūrinis žmogus, nusipirko tą vietą...
   Stabteliu. Negi taip? Nesako, kad žemę pardavė, ar sodybą, o... vietą. Skauda dėl jos. Bet abejoti neteko ir pradedu galvoti, kad, ko gero, būna, kai žmogui vieta turi didesnę vertę, būna, kai ir auksas prieš jos, taigi vietos vertę pradeda blėsti. Tačiau ši mintis man nauja, jos negebu išlukštenti ir nudžiungu pamanęs, kad, ačiū Dievui, ne be nerimtos priežasties pasostės erdvę karietoje paliko Aldona. Jį anksčiau manęs išgirdo ją ir suvokusi, kad be knygos šios minties išlukštenti neįmanoma, nuėjo jos parašyti. Ir net atsidusau:
   - Dieve, o sako, kad tavęs nėra!
   Dviejų tūkstančiu metų jaunas senis Lucijus Anėjus Seneka pratarė;
   - Ispanai pralaimi.
   - Tu man kažką?
   - Sakau, mano tėvynainiai krepšinio rungtynes Kaune pralaimi. Bet tai draugiškos rungtynes, nors kai žaidžia, nemanau, kad vyrams dėl to galvą sopa. Bet kokioje kovoje, kad ir geriausias draugas, o pats ant menčių nesigula. Reikia paguldyti, vadinas, reikia jėgos, reikia gebėti.
  - Mat kaip! -ir prisiminiau:      

Šešėliai vaikščioja žeme
Ir, ką sutikę, kalba praeitim.
Štai su Seneka stovime greta.
Jis čia, kur dabartis,
Aš ten - toli, toli...
Minties erdvėj sunyksta toliai,
Kaip jam, taip man -
2x2=4

(XVIII iš \"Skaitau save\")