V.K


Vėl mūsų šitie dangūs,
kai žemė tampa kūnu,
net debesys išblyško --
mojuojami Perkūno.
Tai mūsų šitas laukas
po polaidžio išbrinko,
rytais dainuoja arklas --
prakaitas Tėvynės.

Nubėgsime į girią,
kur vilkas graudžiai staugia,
kur kvepia baravykais,
kur voras giją riša.
Sugrįšime į žodį,
įausime į drobę...
-
Kodėl per visą naktį,
rugpjūčio varpas gaudžia?