Mano danguj rugsėjo lietūs lis
Per jautrų šnabždesį, lytėjimą
Į mano delną, veidą ir akis
Ir į nakties minčių kalbėjimą.

Nuplaus dulkes po vasaros kaitros,
Nuplauks per statų slenkstį rudenio.
Ir saulės spindulių daugiau neduos,
Pavers laukimą pilka nūdiena.

Nepašykštės ir vėjo, sutemos,
Taškys purslais nuo gervių klegesio.
Spalvotais trupiniais dar žemę klos,
Barstys šešėliais mano ilgesį.

Ruduo toks margas ir toksai gaivus,
Praeis ašim per mano liūdesį.
Nulinkę medžiai niekam neužklius,
Tik vėjas žais šakom aplūžusiom.