Gyvenu  ilgesy – sunkiame, kaip rūkas ankstyvą rytą...
Aš matau jame balzganus savo pirštus.
Mano ašaros  naktimis nulyjančios...
Juk reikia lietaus.
Mirtis tarsi meilė – ji viską pasiima.
Šalta...
Susisukusi į kamuolėlį apglėbiu rankomis savo pėdas.
Klausausi,  kaip tyloje tiksi mintys.
Taip negalima – sau sakau, – taip negalima...