Tai ne laikrodis ritmą klapsi ant sienos,
O  versmelė per akmenėlį gurgena.
Lyg skaidri Žemės akis iš po velėnos,
Savęs nematanti, regi dangų vieną.

Krupteli skaidruma, ratilais nuvilnija.
Kas gi trikdo palaimingo  žvilgsnio idilę?
Užsimiršo narcizas, į pradžią grįžęs,
Nerado savęs versmelės akivare.

Mirksniui graudumas  apkartęs krito
Skurdžiu lašeliu, suvokus būtį beprasmę.
Pajuodęs vėjas ir tyla nukryžiavus Kristų,
Ką už spengiančią aklagatvy rasi...