Lapo kontūrais einu akimis.
Klevo seno kasmet naujas veidas.
Mano sensta.
Įsirėžia tiesa -
Kad taip buvo ir bus.
Šitaip lemta.
Ir šypsaus. Ne - juokiuosi balsu!
Ne raukšles ir ne randus skaičiuoju.
Tik norėčiau atgimt girioje.
Rankos - šakos. Pavasariui mos vis.
Būčiau suolu. Lenta ar komoda.
Būčiau kraitis mergaitės jaunos.
O dabar save naiviai tik guodžiu,
Gal gulėsiu ant klevo lentos.