Kiek meilės žiedų rytai suskaičiavo?
Kiek saulių įžiebt po nakties jau suspėjai?
Ne rankos. Vien žvilgsniai iš tolo mylavo.
Tik kūnas be proto glamonių ilgėjos.

Po lašą surinkus jausmus išbarstytus,
Dėliojau gyvenimo skrynion be sienų.
Vis laukiau stebuklo. Tavęs. Jokio kito.
Nors mano širdim ir praėjo ne vienas.

Ir vienu sparnu išmokau aš skristi,
Pamiršus, kaip reikia mylėt ir kvailioti.
Jei kartais pabelst pas mane tu išdrįstum,
Norėčiau, kad sparną jausmų dovanotum.