Pameni? Lytėjau tave visą...
Ragavau tavo prakaito lašo...
Kvėpiau tavo odą medžio aromato...
Pameni? Aš buvau tavo.
Mano akys priklausė tau.
Mano rankos darė viską
Dėl tavęs...
Žinai, atidaviau tau jausmą.
Maniau – neišsenkantį...
Gal jis tavyje paslėptas?
Kodėl manyje – absoliuti tuštuma?
Tu galingas. Kantrus. Galėtum
Suvynioti mudu į šilko kokoną.
Galėtum atnešti šviežio medaus.
Dabar prieš akis – varvantis kranas,
Ir lašas po lašo artėja ruduo...
Žinai, nustebau šiandien
Žemę pamačius.
Tiek daug gyvybės joje. Ir mirties.
Kaip gaila, kad mūsų nebus čia.
Kad niekam neleista
Išgyvent to paties...