Nutįs krantuos drungni šešėliai,
Pabirs per kopas tykios mintys,
Linguos nendrynai tarsi vėlės,
Ties duženom laivų palinkę.

O tu šnabždėsi vakarėjant,
Kaip skausmas perveria žvaigždynus.
Jie rauda tų, kur neparėjo,
Kurie gelmių takus išmynė.


Sustingusiom iš meilės lūpom
Liūliuoja bangos liūdną dalią.
Ir sakmės horizontuos supas,
Tik jos į krantą grįžt negali.