Dega sijos nakties  
ir nytys žvaigždžių
žemės alkoj,
renkasi pražilusios
Valpurgijos moterys
nelyg raganos,
aukuran beria savo
ir tavo raudas,
burtų žodžius,
suvytusias rūtų pynes,
ir fragmentus
praeities ir ateities,
rastus, pražuvusius ir būsimus
sutuoktinius,
vaikus,
ir meilužius,
degina trūnijančius
namų slenksčius
ir kaičia
nuotekas jausmo,
kad gyvenai,
o gyvenimas
ėjo pro šalį.