Lyja...
Atsistoju prie namo kampo,
Kad kuo daugiau lašų kristų ant manęs.
Lyja.
Lietus, nuplaunantis viską:
Išdavystę, panieką, pyktį, skausmą...
Išmokantis paliesti savo sielą,
Užčiuopti jos pulsą, išgirsti ją...
Kapt, kapt, kapt...
Senas gluosnis vis dar žalias
Tarp geltonų liepų...
Lyja...
Lietus man primena laiką,
Galybę laiko lašų...
Tūkstančius, milijonus,
Milijardus akimirkų...
- Išeini?
- Juk žinai, kad išeisiu.
- Taip, bet... Kodėl?
- Nes aš lietus..!