Mamyt, jau apdulkėjo liepsnos
Virš Pilėnų,
Ir banalusis Margiris naktim
Nebeateina...
Žinai, turbūt jau niekas
Du kartus nesikartoja,
Ir vėl diena pragirtuokliauta
Veltui...

Mamyt, aš vakar traukiau nosin
Ir širdin baltutį kokainą
Nuo to altoriaus, kur Perkūnas žengė,
Kur dėdės prūsai pagonybės
„Nukankinti“ per prievartą turėjo
Įžiūrėti Jėzų...

Mamyt, girdi? Aš jau nebebijau
(Ne taip, kaip mano dėdės),
Mąstyt ar veikt kitaip,
Turbūt jau nebeliko ko bijoti,
Nes „lojančių tiesiog daugiau negu šunų“...