Mylėk mane taip, kad gelmėj suvirpėtų
Ir eitų pro naktį į mudviejų rytą,
Kad rankos švelniai mano kūnu kalbėtų
Ir sutemos jaustų švytėjimą šitą.

O pilnas mėnulis, į langą įkritęs,
Per sielą praeitų, kai man šitaip gelia.
Nešaukit taip balsiai, negriauskit trimitais...
Mes einam visi nuodėmingąjį kelią.