pajusk tą nežinią, kuri virš mūsų
pavargusiu dangum suakmenėjo,
kai vėjas, pakiemiais užčiaupęs gūsį,
skaityti baigia ilgą epopėją –
apie netikrą ryto praradimą,
ledinį cirką sningančioj alėjoj,
kada išbalęs ir šalčiu užkimęs
slėpei po rūbais mano orchidėją,
kada kalnais čiuožei tarytum slystum,
uždrausdamas gražiausiom snaigėm mirti -
bet daug kas vandeniu tamsiu pavirsta
ir išvarva pro tarpą labirinto
ar vienąsyk nematant išgaruoja
grėsminga nežinia virš mūsų –
pajusk, kokia tyla žodžius užstoja,
o norisi išgirsti vėjo gūsį.