Įsivijo voras gaidžio giesmę į tinklą,
kregždės karpo dangų dalim.
Višta kudakuoja kiaušinį padėjus
–
į mėnulį žiūrėdamas svajoja šuva.

Išblukusi mūka prie lūpų suklupo,
apkaišyta žiedais rugiagėlių – kančia.
Bėga vieškeliu metai, pėdos į gylį
–
tik sugrįžti, deja, atgal – nevalia.