Pranuciui nuo Šklėrių.
              pasivadinusiam Pelėda

Jau niekad nebeteks išeiti
Takais, takeliais ir keliais.
Saulėtekio anksti sutikti –
Prabėgę metai nebeleis.

O svaigulio pavasarinio
Nejausiu jau. Jau bus ramu.
Saulėkalnyje klevas rymo,
Koks į mane jis panašus.

Sapnais vien praeitis sugrįžta,
Skambės graudžiausiąja styga,
Nakty bemiegėje jei ryšiuos
Širdim užgauti vėlei ją.

Šaižus varinio varpo gausmas
Primins, koks laikinas esu.
Pasaulyje kas yra brangiausia
Užberti smiltimis neteks.

Drauguži mielas, dar po taurę
Karčiosios sklidinai pripilk!
Nes ir gražiausias sapnas baigias,
Už jį šią pilną taurę kelk.