Už metų posūkio
jau nebesimato tos
basakojės mano praeities:
mažos sodybos ant Šventosios kranto,
purienom žydinčios lankos,
iš beržo trykštančios sulos...
Bet vis dar girdžiu Šventosios slėnyje
pustomus dalgius ir jaučiu skonį
naminės giros.
Matau,
kaip nuo vėjo
džiūsta tėvo prakaito lašas,
kaip ilgi vakaro šešėliai nešas
nuvargusias tėvų rankas ir kojas,
kaip vakarais pailsusios jų galvos
naujus darbus rytdienai planuoja...

Neišsinešė laikas ant delno vaikystės dienų atviruko.