Tegu žydi pamišusiai vyšnios,
Tegu skruostais varva sakai!
Aš nusišneku, regis, nusišneku – per pečius apglėbęs laikai.

O prognozės nieko nepraneša
Nei lietaus, nei rytojaus išvis.
Aš daugiau savęs nebepanešu – tu taip skvarbiai žiūri į akis.

Lapuos mano vaikystės knygelių
Rūko briedžiai. Tokių nepaišei?
Kas pasakė, kad šitaip negalima? Tu šypsais pernelyg atlaidžiai.

Ar pastumsi kėdę, jei karsiuos?
Būtum priešu – jei taip ar jei ne?
Širdį tartum kinivarpos rausia – tu taip tėviškai glostai mane.

Jei taip reikia, surišk man rankoves
Ir nuspręsk, kad susirgo dvasia.

Pajutai? Kliedėjimai liovėsi... ir užgeso kažkas akyse.