– Mielasis, prieš Didžiąją kelionę aprenk mane ilga plono šilko suknia,
apauk minkštučiais bateliais, kad lengvai peršokčiau debesų properšas, neklupdama skriečiau Paukščių Taku.
Sunkiai surinkusi žodžius, moteris žvelgia į ištuštėjusią erdvę, nusišypso palaimingu šypsniu, lyg mylimasis būtų išpildęs jos paskutinį prašymą, nors jau dešimtmetį jis klaidžioja nežinomais Viešpaties keliais.