nebuvo dienos, kurioje išskaitytumei giedrą,
kai dangus akmenim ant krūtimės medžius pasodindavo
nebuvo nakties, smilkalų vėsoje iki vėtrų,
kai žirgai viesulų ant blakstienų žvaigždėms užgimdavo

tik marių dugne neįmatomi tūkstančiams laukiančių
suglaudę rankas atminimai dar poterius kalba
ir dega liepsna po delnais ąžuolų už išplaukiančius
ir dega burna atsimindama protėvių maldą

nebus ateities, tos, kurią mes vardu pavadindavom
ir kibirkštys skries dangumi iki mirusių saulių
aš būsiu liepsna danguje iki rytmečio spindinti
tu būsi tyla viršum lizdo, pradėto iš naujo