paseksiu tau pasaką
apie ugnies upes
sudūžtančias
į milijonus kibirkščių
ledinėj jūroj
kol neįmatomi
dangaus ženklai
liežuvio galiuku
nubraukia sūrų
likimo akmenį
nuo surauktos
kaktos
ir kol miegosi
atsirėmęs durų
į užmirštą pasaulį
rytdienos
blakstienų pakraščiais
šukuosiu vėją
kad murktų tyliai
ligi pat aušros