Ak, sūnau, tu gražus kaip Adonis,
Patarimų rečiau vis klausaisi.
Neprasimuša skruostų raudonis
Paminėjus tau uždraustą vaisių.

Man labiau tenka galvą užriesti,
Kad tu šypsena dieną nušviestum,
Lenktyniaujančios mudviejų tiesos
Ir mane pavadina į priekį.

Būk rytojaus įkūnytas lūkestis -
Tavo kūnas gyvenimo sklidinas.
Jau renkies vieną kelią iš tūkstančių
Mano džiaugsmo ir ilgesio lydimas.

Raminuos, kad neverta graudintis,
Kad bambagyslės likusios plyšta -
Tegu lengvos tau būna mintys,
Nes žinai, kad turi kur sugrįžti.

Abejonės, klajonės, klaidos
Tavo esmę many nesudarko,
Štai ko stoviu į kelią išleidus
Atlapotu glėbiu tarsi vartais.