Kaip per lietų dūzgiančios bitės
Ir kamanė mano delnuos -
Tai dangus dar beprotiškai tiki,
Kad galiu apkabint ir paguost.

O narve tyliai cypauja paukščiai -
Kaip kadais juodaodžiai vergai
Jie gyvenimą atskleidžia baukščiai,
Besistengdami dėtis linksmais.

Iš vergijos - negrįžk į vergiją!
Išdžiovinki kamanei sparnus,
Te malda ji į dangų pakyla:
Jei vergu - tik į Tavo namus.