Neužverkit eilėraščiui vartų
lai jis eina basom per žvyrą,
nesubraižys jam skaudančių kojų
tik sustiprins jo sielą į tylą.

Toj tyloj pasisėmęs šaltinio
tyro žodžio versmės- rieškučiom,
numalšinus vienatinį troškulį
į geismų agoniją supamės.

Tarp tavęs ir manęs smėlio tiltas
per delčią rasom nutiestas,
tavo žodžio platybės esu paliestas
bet prasme likau nesuprastas.

Ir ėjau iš kartos į kartą
basomis per lietų ir žvyrą,
tavo žodžiui atkelti vartų
eilėraščiui, maldai į tylą...