Ji buvo vaikas, kai ilgais, tykiais penktadieniais
Dar jaunas tėvas į medžioklę ruošdavos,
Į lėkšteles svarstyklių švelniai gulė parakas,
Šratai barškėdavo tūtelėse spalvotose,

O ji sėdėdavo taip kantriai palaukimuose
Tvirtai ręstam bokštely - viskas kaip ant delno,
Tik vis bijodavo iššauti - vis jaukino,
Kol išdrąsėdavo užpulti švelniakailiai.

O tėvas mokė - sekasi išlaukiantiems,
Kol suskaudėjimais tūtelės jos barškėjo.
Nekrito numeris laimingas, nesisekdavo
Ir nuo atatrankų ilgai, lėtai skaudėjo.

Nėra trofėjų, o pražilęs tėvas
Rankas sukandžiotas jai tvarsto, lyg didžiuotųsi,
Kad parakas dežutėse sudrėko,
Kad neišmoko amato, dukra medžiotojo.