Tavęs randu visur – po smiltį išbarstytą.
Atodūsius vaiskius dangum renku.
Nesutelpa delnuos – vis byra, krinta.
Semiu lyg jūrą ir vaitodama ragauju jos.
O troškulys vis auga – nebenumalšinti.
Debesyse iškyla, lig dangaus, ligi tavęs.
Ir krenta, pilasi, tarsi praplyšęs, –
Lietaus lašuos regiu kalnų versmes.
Ir vėl vejuosi stebuklinga laumės juosta...
Bet tu dingsti – smilty mažoj ir vėl randu save.