jau seniai
į lelijas nukritus
nebesikeliu
mėgaujuos alpuliu
ir lašnoja vynu
baltas rytas
į betoninę širdį
akmenio
želia žodžiai
žole pro antakius
iki murmesio
debesys gilūs
per karklynus
į širdį atslenka
ir granatom
iš lūpų byra
jau seniai
įsisupus į dilgėles
užmiegu
su vienuoliktu broliu
tas budėjimas
velniškai ilgas
driežo lūpų
balti karoliai
apsiviję aplinkui kaklą
įsipainioja voro ysčioje
tik lelijų kvapu
prieš vakarą
apsvaigstu
ir daugiau
nemirkčioju