Smaragdines akis uždengė sunkūs akių vokai
Ir atsivėrė tuštumos durys, į kurias tu neįėjai
Dėl nuodėmių, kurias padarei – verkei,
O praeitis nuėjo netarus nė žodžio, atsidususs ramiai.

Tave vijosi laimė, bet tu slėpeis,
Kaip drugelis medžio drevėj tyliai maldavai,
kad išauštų nauja diena ir užmigtų audra,
O laikas sustotų ties gyvenimo nauja pradžia.

Nuo baimės it mušamas lazdom bėgai laukais apklotu sniegu,
Rašei man laišką sukandžiota plunksna šunų,
Kurį padėjai ant palangės, prie laukinių pamerktų gėlių,
Kuris buvo parašytas be adresato ir raidžių.

Atrodo, tik prabėgo viena diena,
O veide ryškėja pirmoji raukšlė,
O tu
Apsigyvenai mano mintyse
Ir ten pasilikai.